Įdomu būtų sužinoti, kiek žmonių vienu metu verčia Noros Roberts knygas. Knygynuose jos atsiranda urmu. ”Svajonių knygos” leidžia dviejų tipų - plonais ir storais viršeliais, “Jutema” leidžia tik kietais viršeliais. O pavadinimų gausa tokia, kad jau be turimų knygų sąrašo geriau neiti pirkti, nes gali įsigyti dar kartą tą pačią. Neskaitytų knygų krūvoje namie guli dar trys šios autorės knygos, o knygyne jau mačiau naują. Greitai reikės atskiros knygų spintos Noros Roberts knygoms.
   “Paslėpti turtai” dar vienas autorės detektyvas, persipynęs su meilės istorija.
   Sumaišytos siuntos nukeliauja ne pas tuos adresatus. Ką reikia padaryti, kad susigrąžintum savo prarastus daiktus? Ar pakaks tyliai įslinkti į namus ir pasiimti, o gal reikės nužudyti žmogų, kad gautų trokštamą daiktą?  Neskraidau lėktuvais, kuriuose dingsta bagažas, negaunu brangių siuntų, kurias galima būtų pakeisti ar prarasti, tai nelabai įsivaizduoju kaip jausčiausi gavusi, kur kas pigesnę siuntą nei tikėjausi. Tiesa, gaunu laiškų iš JAV ir Anglijos su labai profesionaliai atliktais įpjovimais, kurie leidžia apžiūrėti voko turinį ir įvertinti ar nėra voke pinigų. Pikčiausia būna, kai siunčiamas koks nors gražus dvigubas atvirukas, o jį gauni per lenkimo liniją pačiame vidury su įpjova. Tada mane irgi siutas ima, kaip ir knygos herojų, praradusį savo brangią siuntą. Tik aš nežudyčiau, net ir išsiaiškinusi man skirtų laiškų pjaustytojus. Gal iškoliočiau, o gal smerkiančiai nužvelgčiau ir išdidžiai nusisukusi nueičiau savo keliais…