Nuotrauka iš puslapio: http://m.lrytas.lt/-13018645311301800749-seniems-namams-architektai-matuoja-nauj%C4%85-drabu%C5%BE%C4%AF.htm
Išsikrausčiau iš blogas.lt serverio į blogspot.com su savo blogu, bet “Gyvenimas knygose ir realybėje” sėkmingai gyvena savo gyvenimą be manęs ir skaitytojų apsilanko jame gerokai daugiau nei mano naujajame bloge (http://pirmaargenta.blogspot.com/)n :) Nesuprantu, kaip apleistas daiktas turi daug didesnę trauką, nei gyvas. O gal čia kaip kokia istorinė vertybė, kuri labiau traukia lankytojus, nei naujas pastatas? Nors kol parašiau šį įrašą, prisiminiau, kodėl pakeičiau serverį - man gaila sugaištamo laiko vienam įrašui parašyti.
Rodyk draugams
Ar galima išsisiuvinėti savo ateitį? Daug kas tvirtina, kad galima. Šiaip jau esu skeptikė, bet paskaičiuosi apie tai, kaip moterys vos pradėjusios siuvinėti varlytę su moneta burnoje, kuri ,pasak legendos, padeda susirasti darbą ir užsidirbti daugiau pinigų, iš karto gavo naujus darbo pasiūlymus jos pačios ar jų šeimos nariai, pamaniau, kad man irgi būtų ne prošal geriau mokamas darbas. Taigi, atsispausdinau schemą ir pradėjau studijuoti kokių siūlų, audinio ir monetų reikės. Ir norit tikėkite, norit - ne. Jau sekančią dieną mane taip užgriuvo darbai, kad galvos pakelti negaliu. Vienintelė problema, kad darbai toje pačioje darbovietėje ir už tai man daugiau niekas nemokės. Bet varlytės burtas veikia. Kas bus kai pradėsiu ją siuvinėti? Sako reikia labai lėtai ją siuvinėti, nes kitaip darbai taip užspaus, kad laiko daugiau niekam neliks, o aš norėčiau dar kokiam rankdarbiui ar knygai jo rasti.
Ir štai dar iš siuvinėtojų patirties: jei nori pritraukti pinigų į namus - siuvinėk pinigų medį.
Jei nori pasistatyti namą ar nusipirkti naują butą - siuvinėk savo svajonių namą.
Jei nori susilaukti kūdikio - siuvinėk angelą.
Rodyk draugams
Ar kada susimąstėte, kiek kainuoja Kalėdos? Aš iki šiol nė karto. Atrodo, perki dovanėles artimiems, brangiems žmonėms, paruoši vaišes, na dar šiek tiek paaukoji pinigėlių prieš šventes padaugėjusiems prašytojams. Ir ką čia skaičiuoti? Tiesiog savaime aišku, kad išleidi gerokai daugiau nei bet kuriai kitai metų šventei.
Pradėjusi skaityti knygą „Kalėdų nebus”, pagalvojau, kaip gerai, kad aš ne Amerikoje gyvenu. Neprivalau dalyvauti gražiausiai Kalėdom pasipuošusios gatvės konkurse, neina į namus tokia gausybė įvairių labdaros ir paramos prašytojų. Juk „Maisto bankas” su savo akcijomis prekybos centruose tikrai neįkyri ir gali paaukoti maisto už tokią sumą, kuri tau atrodo priimtina. Gerumo akcijose per TV irgi gali dalyvauti, gali nedalyvauti. Bet būtų visai kas kita , jei į namus ateitų kaimynas gaisrininkas ir prašytų skirti gaisrininkų labdaros organizacijai pinigų ar tavo kvartalą saugantys policininkai siūlytų nusipirkti, policijos išleistą kalendorių, kurį išmestum, vos durys užsidarytų iš kitos pusės. O kur dar privalomi vakarėliai darbovietėse, vakarėliai namuose kaimynams, klubų nariams ir kitiems artimiesiems ir bičiuliams? Kiek viskas kainuoja? Autorius atsako - tiek, kiek kainuoja kelionė į Havajus ir net šiek tiek daugiau.
Galvoju, gal iš tiesų suskaičiuoti išlaidas Kalėdoms ir vietoj Kalėdų patraukti į egzotišką kraštą, kaip knygos herojai? Bet pasižiūriu į beveik baigtus siuvinėti raktų pakabukus - dovanėles artimiesiems, įsiduriu praeidama į virbalus, ant kurių megztukas krikštasūniui. Tai dar viena dovana. Jau apžiūrėjau Kalėdinius papuošalus ir nutariau, ką reikia atnaujinti. Gal aš dar šiemet švęsiu Kalėdas namie. O jūs?
Rodyk draugams
Leidėjai rekomenduoja „Šį vasaros romaną būtina įsidėti į paplūdimio krepšį!”.
Taip, aš irgi rekomenduoju, jei jūs esate išsiskyrusi keturiasdešimtmetė ar vyresnė, jei turite mažų vaikų, esate nusivylusi gyvenimu ir vyrais, jei manote, kad esate negraži ir neverta meilė, jei mintys apie strijas ant jūsų pilvo užgožia visas kitas mintis, jei nuolat galvojate, kuriuo šonu pasisukti, kad nesimatytų jūsų užpakaliuko, kuris nebegali prilygti šešiolikmečių užpakaliukams, jei…
Žodžiu, jei save nuolat graužiate dėl to, kokia jūs nevykėlė ir kad nenusipelnote geriausių dalykų pasaulyje ir ieškote bendraminčių, tai šioje knygoje tokią heroję ir rasite. Skaitai knyga ir jauti kaip didėja savigraužos mastai. Jei dar iki šiol nesusimąsčiau apie kažkuriuos netobulus dalykus savyje, tai po šios knygos tikrai visada rasiu ką nors, dėl ko galėčiau save supeikti ir išsiauginti nepilnavertiškumo kompleksą.
Tai buvo pirmoji J.Porter knyga, kurią perskaičiau, bet paliko tokį slogų įspūdį, kad dabar norisi atgaivai grįžti prie mano mėgiamos Susannos Kubelkos ir pasidžiaugti drauge su ja, kad man „Pagaliau per keturiasdešimt”.
Rodyk draugams
Prabundu ryte, kambaryje tamsu ir šalta. Lovoje po kalnu antklodžių galima kentėti. Flibustjeras (Siamo katinas) miega palindęs pas mane po antklode, galvą ir priekines letenėles padėjęs ant peties. Jo plonas kaliukas nepritaikytas tokiam šalčiui. Vasarą niekada neateina į lovą miegoti, o ir žiemą miega ant radiatoriaus. Tik dabar, kol neįjungtas šildymas, rangosi į lovą.
Dar porą minučių pasilepinu lovoje ir keliuosi. Tuoj pat jungiu šviesą visur, kur tik praeinu, nes negaliu pakęsti tamsos. Mane jau pradeda kankinti žiemos-tamsos depresija. Stengiuosi ją vyti visomis jėgomis. Geriausiai padeda užimtumas, todėl kiekvieną laisvą minutėlę mano rankose knyga, net virtuvėje kepdama kotletus, vienoje rankoje laikau šakutę, kitoje - knygą. Dabar, kai taip šalta, norisi „šiltų” knygų. Nuostabiai šiam savaitgaliui tiko Debbie Macomber „Geri siūlai”.
Siūlų „krautuvėlėje Gėlių gatvėje” toliau renkasi moterys megzti antklodžių labdaringiems projektams, naujokės susirenka į kojinių mezgimo pamokas. Visų moterų gyvenimai margi kaip ir jų mezgami raštai. Kortnė, Betanė, Eliza - tai moterys, kurios naujai atranda mezgimo džiaugsmą, šalia jų - krautuvėlės savininkė Lidija su savo senosiomis draugėmis. Skaitydama apie Lidiją, vis prisimindavau „Ornamentų” parduotuvės Kaune savininke Audronę, kuri kaip ir Lidija stengiasi įtikti kiekvienam savo pirkėjui, ieškodama ir užsakydama tas medžiagas rankdarbiams, kurių labiausiai reikia. Taip pat, kaip ir Lidija, organizuoja kursus, kad kuo daugiau žmonių atrastų kūrybos džiaugsmą - tapyti ant šilko, puošti įvairius daiktus dekupažo technika ar velti šiltus ir mielus papuošalus.
Bet grįžtu prie Delbie Macomber. Jos knygos man tikras įkvėpimo šaltinis. Perskaitau knygą ir rankos pačios ieško mezginio. Perskaičius pirmąją knygą „Krautuvėlė Gėlių gatvėje“, kurioje mezgimo būrelio moterys mokėsi megzti apklotėlius, aš irgi panorau numegzti apklotėlį. Rezultatą galite matyti nuotraukoje - mažasis mano sūnėnas pasipuošęs nauju megztuku sėdi ant naujojo apklotėlio.
Antroji knyga buvo apie kojinių mezgimą, galvoju, kad reikėtų nusipirkti siūlų kojinėms, nors prieš tai dar turiu dukros megztuką pabaigti.
Rodyk draugams
